Svalbard archipelagas yra šiauriausiai esanti Europos dalis. Maždaug pusiaukelėje tarp Europos ir Šiaurės ašigalio. 60 % Svalbardo dengia ledynai ir sniegynai.
Nepaisant to, Šiaurės Atlanto srovė švelnina arktinį klimatą, dėl to aplinkiniai vandenys neužšąla ir beveik visus metus jais galima plaukioti.
Svalbardas yra toli į šiaurę už poliaračio, todėl baltosios naktys trunka nuo balandžio 20 iki rugpjūčio 23, o nuolatinė tamsa trunka nuo spalio 26 iki vasario 15 d.
Salose gyvena keturios žinduolių rūšys: Svalbardo pelėnas, poliarinė lapė, Svalbardo šiaurės elnias (atskiras porūšis) ir baltosios meškos.
Kadangi baltosios meškos Svalbarde sutinkamos dažnai, visi žmonės vaikščiodami už gyvenviečių ribų turi imtis atsargumo priemonių, įskaitant šautuvus.
Pagal įstatymą baltosios meškos saugomos, draudžiama joms kenkti ar jas trukdyti.
Salyne gyvena 2500 žmonių ir 3500 baltųjų lokių.
Svalbard archipelagą sudaro trys didžiausios salos: Špicbergen, Nordaustlandet ir Edgeøya. Gyenama sala yra tik Špicbergen. Joje yra salos administracinis vienetas Longyearbyen.
Pagal 1920 m. vasario 9 d. Svalbardo sutartį, tarptautinė bendruomenė pripažino Svalbardą Norvegijos dalimi, tačiau nustatė, kad jis turi būti demilitarizuotas.
Norvegija pradėjo administruoti Svalbardą 1925 m. Pagal unikalią Svalbardo sutartį, kitų šalių piliečiai turi teisę visiškai vienodais pagrindais eksploatuoti naudingąsias salyno iškasenas.
Remiantis tuo, Barencburge susiformavo nuolatinė sovietų, o vėliau rusų gyvenvietė. Kitą gyvenvietę Pyramiden rusai apleido 1998 m. Vienu metu sovietų gyventojų Svalbarde buvo gerokai daugiau nei norvegų, nors dabar taip nebėra.
Teritoriją administruoja paskirtas Norvegijos gubernatorius Sysselmann, kuris reziduoja Longyearbyen gyvenvietėje.
Dėl nuolatinio įšalo ir žemos temperatūros archipelage yra labai sterilus oras, nesiveisia bakterijos, nevyksta puvimo procesai. Dėl šios priežasties salose draudžiama mirti.
Pagrindiniame archipelago mieste Longyearbyen yra vienos kapinaitės su vos 20 kryžių. Čia palaidoti tik per nelaimingus atsitikimus žuvę žmonės. Miestelyje esanti ligoninė suteikia tik skubią medicininę pagalbą. Visi rimti susirgimai gydomi žemyne. Ten gabenami ir seni žmonės. Archipelage nėra senukų.
Longyearbyen
Tai yra antras pasaulyje labiausiai į šiaurę nutolęs miestas. Kiek šiauriau yra tik Alert Kanadoje.
Miestą įkūrė amerikietis John Logyear 1906 metais įsteigęs čia anlies gavybos kompaniją su 500 darbininkų. Miestas buvo žinomas kaip Longyer city arba norvegiškai Longyerbyen.
Vėliau jis tapo tarpine baze žvejams ir banginių medžiotojams. Dėl išskirtinio ekonominio statuso, salynas yra laisvoji ekonominė zona. Žvejams čia palanku pasipildyti alkoholio atsargas.
Vien olandai šiuose vandenyse yra sumedžioję per 60,000 banginių. Plaukiant laivu iš vieno miestelio į kitą, ne retai galima sutikti baltųjų ar mėlynųjų banginių.
Longyearbyjen gyvena didžioji dalis viso archipelago gyventojų – kiek daugiau nei 2000. Bendras miestelio gatvių ilgis, įskaitant įvažiavimus į kiemus – 15 km.
Mieste pagrindinė transporto priemonė yra sniego motociklai. Trumpomis vasaromis gyventojai važinėja automobiliais. Beveik visi 4×4. Beje, visos transporto priemonės paliekamos su rakteliais spynelėse. Salose vagysčių nėra.
Dėl žemos temperatūros žemė čia įšalus nuo 10 iki 40m. Dėl šios priežasties visi namai statomi ant polių, kurie tiesiog įgręžiami į ledą.
Dėl didelės baltųjų lokių populiacijos paliekant miestelio ribas griežtai rekomenduojama turėti ginklą. Miestelyje taip pat galima pamatyti nemažai ginkluotų žmonių. Tiesa, į įstaigas ginklą atsinešti draudžiama. Jį reikia palikti už durų. Tiesiog atremtą į sieną lauke. Į patalpas taip pat negalime eiti su batais. Juos reikia palikti prieangyje, o viduje vaikštinėti su šlepetėmis.
Miestelis gali pasigirti daugybe šiauriausių objektų: šiauriausias bankomatas, šiauriausia ligoninė, restoranas, picerija, bažnyčia ir t.t. ir t.t. Iš esmės labiau į šiaurę nuo čia nėra nieko. Iki pat šiaurės ašigalio tvyro tik Arkties vadenynas.
Tiesa, dar įdomus faktas, miestelyje draudžiama turėti kates. Nes čia peri daugybė retų rūšių paukščių. Bet gyvūnų gatvėse galima sutikti. Be populiarių šunų kinkinių, čia laisvai vaikštinėja šiaurės elniai ar poliarinės lapės.
Pirmoji anglies šachta buvo pradėta eksploatuoti 1906 metais už kiek daugiau nei kilometro nuo uosto ir buvo pavadinta 1a. Anglį nuo šachtos iki uosto gabeno vagonėliai pakabinti ant metalinių trosų.
1939 metais angliakasybos verslą perpirkusi Norvegijos kompanija SNSK pradėjo eksploatuoti trečiąją šachtą mieste pavadinimu 2B. Šią šachtą pavyko aplankyti.
Šachta 2B išgyveno antrąjį pasaulinį karą, Ji buvo labia svarbi užtikrinant Norvegijos energetinę nepriklausomybę. Šachta veikė iki 1969 metų, kuomet buvo palikta likimo valiai dėl palyginus brangaus ir nepatogaus anglies išgavimo būdo. Nuo to laiko šachta egzistuoaj beveik nepakitusi. Dėl itin žemos temperatūros Svalbard archipelago ore beveik nėra bakterijų, kurios sukelia medienos puvimą. Čia vis dar galima rasti autentiškų daiktų iš tų laikų. Ne tik įranga, įrankiai, bet ir šachtininkų asmeniniai daiktai palikti ten, kur juos paliko daugiau kaip 45 metus dirbę šachtininkai.
Būnant Longyearbyen galima aplankyti čia esančias apleistas anglies kasyklas ir pasivaikščioti ant ledyno.
Dėl sterilaus oro, net 1939 metų kasyklos yra gana neblogai išsilaikę. Galima palandžioti ne tik po statinius bet patekti ir į pačią šachtą. Tiesa tai yra nelegalu.
Be to į šachtą pavyks patekti tik vasarą. Pirmieji 20 metrų šachtos iki pat viršaus užpildyti ledu. Vasarą ledas pradeda tirpti ir ties lubomis atsiranda maždaug 30-50 cm plyšys, per kuri galima pilvu nušliaužti iki pačios šachtos. Vaizdai iš tiesų įspūdingi. Verta.
Ant ledyno galima sutikti daugybę mokslininkų. Begalės jų nuolat atlieka tyrimus, eksperimentus, stebėjimus ir t.t. Kas keliasdešimt metrų galima rasti paliktos įrangos su prašymo lapeliu jos neliesti. Dažniausiai būna parašytas mokslo įstaigos pavadinimas, mokslininkų vardai, pavardės ir kontaktiniai duomenys.
Komentarai