“Genys”. Černobylio paslaptis

Autorius: Šarūnas Jasiukevičius

1966 m. rugsėjį Sovietų Sąjungos ministrų tarybos sprendimu išleistas įsakas dėl atominių elektrinių statybos. Buvo nustatytas 11,9 mln. kW elektros energijos poreikis. Užduotys išdalintos visoms Sovietų Sąjungos respublikoms. Prioritetu pasirinkta būtent atominė elektrinė dėl jos gaminamos energijos pigumo. Naudojant 1 kg urano pagaminama tiek pat energijos,kiekdeginant 3 mln. kg anglies.

 1967 m. sausį Ukrainos ministrų tarybos sprendimu elektrinės vieta buvo parinkta mažai derlingose žemėse Kopači kaime, 16 km nuo Černobylio miesto, 104 km atstumu nuo sostinės Kijevo, kairiajame Pripetės upės krante. Vieta parinkta iš 16 kitų siūlomų, dėl mažai gyvenamų teritorijų ir palankaus, aušinimui reikalingo vandens, tiekimo iš upės.

1967 m. vasarį komunistų partijos centrinis komitetas patvirtino Ukrainos „Gosplano“ rekomendacijas dėl elektrinės statymo vietos.

1970 gegužę buvo pradėti pamatų rengimo darbai ir 1975 paleistas pirmasis reaktorius.

1978-79 paleistas antrasis blokas

1981 gruodžio 3 dieną paleistas trečiasis blokas

1984 kovo 28, trim mėnesiais ankščiau numatyto laiko paleistas į darbą 4 elektrinės blokas.

1986 balandžio 26 po avarijos buvo sustabdytas 4 blokas, likusi elektrinė veikė iki 2000 metų.

Kodėl tai įvyko?

Valstybinė komisija, tyrusi 1986 m. balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo keturias pagrindines versijas.

1 versija. Pagal pirmąją versiją, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į ketvirtojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Ši versija greitai buvo atmesta dėl įrodymų trūkumo.

2 versija. Kalčiausia, ko gero, nevykusi Černobylio atominės jėgainės konstrukcija ir apsaugos priemonių stygius. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.

3 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie dar vieną sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.

Kad tokių reiškinių buvo įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984–1988 m. dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metųSovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje,laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų kuo mažiau ir ji nenutekėtų ten,kur nereikia.

4 versija. Pagal ketvirtąją versiją kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo oficialia. Netgi žinynuose apie Černobylio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą. Tačiau niekur nėra paaiškinimo, kodėl buvo tiek daug žmogiškųjų klaidų, kokios galimos jų priežastys. Štai aks rašoma  lietuviškoje vikipedijoje:

Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, kai buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame bloke. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę sistemą ir avarinės saugos sistemą; kontroliniai strypai, naudojami branduolinei reakcijai kontroliuoti reaktoriaus šerdyje, buvo ištraukti daugiau, nei leidžia saugumas. Reaktorius buvo paliktas veikti 7 procentų galingumu. Dėl konstrukcijos ydos energijos išeiga smarkiai šoktelėjo už nominalo ribų, karštis deformavo kontrolinius strypus ir jų nebebuvo galima įkišti atgal. Strypams įstrigus padidėjo garų slėgis, kuris sumavosi kartu su kitomis mažesnėmis klaidomis ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama – įvyko keletas sprogimų, pasirodė didžiulis ugnies kamuolys ir nupūtė sunkų 1000 tonų masės plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius ir pramušė stoge skylę. Į vidų patekus deguoniui užsidegė grafitas, kas sąlygojo didžiulę radiacijos emisiją į atmosferą (buvo išmesta daug radiokatyvių branduolinės reakcijos produktų), kurią sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė virš 5000 t smėlio ir švino.

Kituose šaltiniuose konkretūs „kaltininkai“ nenurodomi, tačiau priežastis įvardijama ta pati – nekontroliuojama reakcija. Po avarijos viso pasaulio atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba atominė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, reakcija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius, dėl susikaupusių dujų, virsta  bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma.

Suprantama, jog jie irgi priėjo išvados, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.

Georgijaus Kopčinskio (Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas) ir Nikolajaus Steinbergo (Černobylio AE vyriausiasis inžinierius) knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ pateikiamos šios avariją lėmusios priežastys ir personalo klaidos:

Eksperimento metu reaktoriaus galiai esant 1500 MW, operatyvinė reaktyvumo atsarga buvo sumažinta iki 15 valdymo strypų. Tokiu atveju, vadovaujantis techninio reglamento 9 skyriaus nurodymais, reaktorius privalėjo būti užgesintas. Bet tai nebuvo padaryta. Be to, dirbti su mažesne kaip 26 strypų atsarga apskritai buvo draudžiama. Personalas dėl nenustatytų priežasčių iš reaktoriaus ištraukė per daug kontrolinių strypų, kurių vėliau, dėl gedimo, negalėjo įstatyti atgal į reaktorių.

Pažeistas 2.15 reglamento punktas, kuomet personalas, dėl neaiškių priežasčių, išjungė avarinės aušinimo sistemos automatiką.

Reaktoriaus būgne-separatoriuje vandens lygis buvo žemiau avarinės ribos, tačiau personalas į tai ne tik kad nereagavo, bet netgi garo slėgio žemiausią avarinę ribą perkėlė iki žemesnės reikšmės.

Bandymo metu, kažkodėl imta atlikinėti dar vieną bandymą – dėl vibracijų išjungtas aštuntasis turbogeneratorius, nors beveik prieš parą šis bandymas jau buvo atliktas ir po jo liko neįjungtas septintasis turbogeneratorius. Tai yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Turbogeneratoriaus darbo iš inercijos bandymas buvo atliekamas esant per mažai reaktoriaus galiai. Esant 200 MW šiluminiam lygiui reaktorius yra itin nestabilus. Bloko reikmėms užtikrinti reikalingas 200-300 MW šiluminis galingumas. O bandymus galima atlikti kai reaktoriaus šiluminis galingumas ne mažiau kaip 700 MW. Tai taip pat yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Kai kurie cirkuliaciniai siurbliai, nepaisant technologinio reglamento 5.8 punkto, viršijo debitus, o tai galėjo sukelti siurblių kavitaciją, t.y. dėl per didelio slėgio aušinimo sistemoje galėjo atsirasti oro burbuliukų, dėl to staiga krenta siurblio sukuriamas slėgis. Be to, per didelis aušinimas trukdė normaliam reaktoriaus galios didėjimui.

Kas galėjo lemti šias, pagrindines, avarijos priežastis? Kodėl personalas ignoravo prietaisų rodmenis? O gal prietaisai pateikė neteisingus duomenis? Kodėl nebuvo laikomasi bandymo reglamento?

Šaltojo karo šešėlis

Grįžkim šiek tiek anksčiau, į 1978 m. gruodžio 11 d. „Daily Mail“ laikraštyje, pirmajame puslapyje, pasirodė straipsnis apie paslaptingą radijo signalą iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Signalas transliuojamas trumpųjų bangų diapazone, dažnis – 10 kartų per sekundę. Signalas toks galingas, kad ne tik blokuoja radijo ryšį, trukdo televizijos ir radijo transliacijoms, bet netgi girdimas laidiniuose telefonuose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Signalas buvo girdimas visoje planetoje nuo 3 iki 30 MHz dažnių diapazone. Ekspertai nustatė, kad signalas sklinda iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Dėl jam būdingo kalimo, signalas gavo „Rusiško genio“ vardą.

Radijo trikdžio garsas

Pasaulis spėlioja, kad tai galbūt yra psichotropinis, pasąmonę kontroliuojantis naujas sovietų ginklas, tačiau tiesos niekas nežino.

Kas tai yra “Rusiškas genys”?

Sovietų Sąjunga, be jokios abejonės, tuo metu viską neigė. Tik gerokai vėliau, 1988 m., užsienio ekspertai nustatė, kad tai buvo 10 milijonų vatų galingumo antžeminis jonosferos radaras, skirtas apsaugoti Sovietų Sąjungos teritoriją nuo balistinių raketų.

Jis buvo pakankamai jautrus. Tad 1986 m. užfiksavo JAV kosminio laivo „Challenger“ katastrofą, praėjus mažiau nei minutei po sprogimo, už 9000 km. Tik tiek užsienio ekspertams buvo leista sužinoti.

http://majakovskij.livejournal.com/71792.html

“Genio” istorija.

1946 m. konstruktorius N.Kabanovas pasiūlė efektyvią tolimojo, iki 3000 km atstumo, oro erdves stebėjimo sistemą.

1949 m. buvo surinktas pirmasis lokatorių sistemos modelis, kuris sėkmingai fiksavo iš už 2500 km esančio Baikonūro raketinio aerodromo kylančias raketas.

Sistema sudaryta iš dviejų modulių – siųstuvo ir imtuvo. Imtuvas priimdavo iš siųstuvo skleidžiamas bangas ir pagal jų nuokrypius fiksuodavo jonosferos pokyčius, kuriuos sukelia raketinių variklių išmetama plazma.

Sistemos tikslas buvo kaip galima anksčiau nustatyti iš JAV paleistas raketas, kad Sovietų Sąjungos vakaruose – Lietuvoje ir Latvijoje – įrengtos raketinės bazės pasiruoštų atsakomajam smūgiui.

1971 m. lapkričio 7 d. buvo paleista jau nebe eksperimentinė, o tikroji sistema. Siųstuvas buvo įrengtas miškuose, netoli Liubeč miesto, 50 km į šiaurės rytus nuo Černobylio, netoli sienos su Baltarusija. Vadinosi Liubeč-1.

Siųstuvo dydis buvo 85×210 metrų. Imtuvas buvo įrengtas 9 km į pietvakarius nuo Černobylio elektrinės ir turėjo pavadinimą Černobylis-2. Jis buvo sudarytas iš dviejų antenų. Pirmoji, skirta aukšto dažnio signalų sekimui, buvo 100×250 m ir antroji, didesnė – 150×500 m. Bendras imtuvo antenos ilgis sudarė beveik 1 km.

 Liubečio antenos buvo matomos nuo Slavutič miesto devynaukščių stogų, o Černobylis-2 imtuvo antenos buvo matomos keliasdešimt kilometrų aplink. 2 km atstumu nuo imtuvo buvo įrengta ryšio suderinimo sistema – 300 m skersmens ir 10 m aukščio 240 vertikalių radijo antenų kompleksas, vadinamas „Krug“. Sistemai veikti buvo reikalinga iki 10 MW elektros energijos, todėl ji buvo statoma kuo arčiau elektrinės. Neatmetama versija, kad elektrinė buvo statoma tam, kad užtikrintų radiolokacinės sistemos energijos tiekimą. Oficialiai tai vadinosi tolimojo ryšio radijo centras. O žemėlapiuose buvo pažymėtas kaip pionierių stovykla. Visas kompleksas gavo kodinį pavadinimą Duga-2.

Signalas buvo toks galingas, kad vietiniai gyventojai sakydavo, jog jis būdavo girdimas įsmeigus virbalą į arbūzą, o radijo centre dirbantys žmonės signalą jausdavo vidaus organais. Kai kurie kaimų gyventojai, turėję metalines tvoras, tiesiai prie jų jungdavo elektros laidus ir elektrą naudodavo buityje. Mat elektromagnetinės bangos indukuodavosi į metalines tvoros konstrukcijas.

Kai trūksta galios

Pirmoji signalų serija buvo pradėta transliuoti 1976 m. liepos 4 d..

2004 m. išleistoje knygoje apie Sovietų Sąjungos sekimo sistemas autorius M.Pervovas (leidyklos „Stoličnaja Enciklopedija“ vyr. redaktorius, knygos „Radiolokacija Rossiji“ autorius)teigia, kad 1981 m. sovietų vyriausybė priėmė sprendimą numeris 5N32 – modernizuoti sistemą.

Tai buvo reikalinga, nes dabartinės sistemos efektyvumas aplink poliarinį Sovietų Sąjungos regioną buvo nepakankamai aukštas. Be to, buvo norima užtikrinti jonosferos kontrolę virš Australijos žemyno, siekiant apsisaugoti nuo galimo tolimųjų raketų puolimo iš šios pusės.

1982 m. gruodį projekto vadovas Frankas Aleksandrovičius Kuzminskis surinko komisiją, kuri dirbo be pertraukos 12 valandų ir buvo pateiktas modernizavimo planas. „Poliarines programos“ skaičiavimų rezultatai parodė, kad efektyvumą galima padidinti iki 50 proc.

1985 m. buvo atlikti pirmieji modernizavimo darbai ir radiolokacinis kompleksas buvo kovinėje parengtyje. Tiesa,kai kurie transliuojami dažniai sutapo su civilinės aviacijos dažniais, bet ši problema 1986 m. buvo išspręsta.

1986 m. sistemos modernizavimo darbai buvo pabaigti galutinai ir prasidėjo valstybinės reikšmės darbų priėmimo darbai, atliekami maksimalios galios (!) bandymai.

Nikola Tesla bandymai

Grįžkime dar anksčiau, į 1900-uosius.

Devynioliktojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje serbų kilmės mokslininkas Nikola Tesla buvo apsėstas minties sukurti pasaulinį belaidžio elektros perdavimo elektromagnetinėmis bangomis tinklą. 1899 m. jis žurnalistams pademonstravo sumažintą šios teorijos modelį. Laboratorijoje mokslininkas žaibo pagalba elektros energiją perdavė 135 pėdų (daugiau nei 30 metrų) atstumu.

Šio modelio pagrindu toliau buvo plėtojama elektros impulso ginklo teorija, pagal kurią eksperimentuojama iki šiol.

Tų laikų žurnalistai šį išradimą pavadino „mirties spindulių“ mašina.

1900–1917 m. Tesla su verslininko J.P.Morgano pagalba Long Ailende (JAV) pastatė vadinamąjį Tesla bokštą. Bokštas buvo skirtas tolimojo radijo ryšio transliacijoms, taip pat belaidžio elektros energijos perdavimo eksperimentams.

Šie bandymai buvo itin pavojingi. Oliveris Nichelsonas, knygų apie Nikolą Teslą autorius, teigia, kad 1908 m. Tunguskoje nebuvo jokio meteorito, o sprogimą sukėlė Nikola Tesla eksperimentai. Šios išvados buvo padarytos remiantis paties mokslininko dienoraščiais ir liudininkų parodymais.

Prieš pat sprogimą ir iš karto po jo dangus švytėjo. Buvo matomas reiškinys, panašus įšiaurės pašvaistę. Mokslininkai, tyrinėdami sprogimo vietą, pasigedo tokio dydžio meteoritui būdingo kraterio, buvo užfiksuoti planetos magnetinio lauko pakitimai. Be to,iki šiol nei viena ekspedicija nerado meteorito pėdsakų.

Tokią pat informaciją pateikia ir Teslos biografas Tadas Wise’as.

1927 m. pirmajai mokslinei ekspedicijai į Tunguskos katastrofos vietą vadovavęs Leonidas Kulikas nerado nei vieno meteorito įrodymo fakto. Nebuvo rastas nei vienas liudininkas, kuris būtų matęs meteoritui būdingą šviesulį ar sprogimą. Tačiau atsirado daug liudininkų, pasakojusių apie keistą dangaus švytėjimą, lygiai tokį patį, kuris buvo pastebėtas Černobylyje prieš elektrinės sprogimą.

1915 m. Nikola Tesla faktiškai prisipažino: „yra praktiškai įmanoma perduoti elektros energiją belaidžiu būdu ir tai sukuria milžinišką griaunamąją jėgą. Aš jau sukūriau belaidį siųstuvą, su kuriuo tai atlikti įmanoma. Neišvengiamai tai gali padaryti žalą turtui ir žmonių gyvybėms. Šis menas yra tiek ištobulintas, kad milžiniška griaunamoji jėga gali būti perduodama į bet kurią planetos vietą, su precizišku tikslumu“.

Tesla ir Duga.

Ukrainos apžvalgininko, žurnalisto Vladimiro Brovko teigimu, pagal savo tipą šalia Liubeč miestelio įrengtas elektromagnetinių bangų siųstuvas buvo analogiškas 1905 m. Nikola Tesla JAV užpatentuotam energijos perdavimo radijo bangomis įrenginiui.

Tačiau kaip brėžiniai pateko pas rusus?

Istorikai teigia, kad Nikola Tesla, norėdamas apsaugoti pasaulio žmones nuo savo išradimų panaudojimo karo tikslams, brėžinius atskiromis dalimis išsiuntinėjo D.Britanijos, Rusijos, Kanados ir JAV vyriausybėms.

Priešiškai nusiteikusios vyriausybės turėjo būti suinteresuotos akylai saugoti savo dalį, kad priešininkai negalėtų pasigaminti ginklo. Tačiau 1970 m. žurnale „Aviacijos savaitė“ pasirodė straipsnis apie rusišką radiosignalinį ginklą, kurio schemos sutapo su Teslos brėžiniais. Galima teigti, kad sovietai gavo kiek pilnesnius brėžinius.

Yra keletas šio fakto versijų.

Be to, 1934 m. Nikola Tesla savo laiške draugui užsiminė, kad sovietams yra pateikęs pasiūlymą, kurį turi apsvarstyti. Tuo pačiu užsiminė apie naują, visiškai naujų technologijų oro erdvės kontrolės sistemą.

1939 m. žinomas fizikas Robertas Oppenheimeris, amerikiečių atominės bombos tėvas, geras Nikola Tesla pažįstamas, lankėsi Sovietų Sąjungoje. Dvi savaites jis gyveno Lavrentijaus Berijos vasarnamyje.

Apie tai liudija ir L.Berijos sūnus Sergo. R.Oppenheimeris su N.Tesla kartu dirbo prie amerikiečių slapto projekto, kurio tikslas buvo stipraus magnetinio lauko pagalba padaryti nematomus karinius laivus. Visiškai tikėtina, kad mintimis apie savo eksperimentus N.Tesla galėjo pasidalinti su R.Oppenheimeriu. Abu jie neslėpė simpatijų sovietų režimui.

Netrukus po šio vizito L.Berija, savo iniciatyva, skubiai subūrė mokslininkų ekspediciją į Tunguską. Užduotis buvo ne ieškoti meteorito liekanų, o ištirti sprogimo žalą. Ataskaitos nusėdo NKVD archyvuose.

Ar galėjo Duga-2 daryti poveikį AE?

Gamtos reakcija

Pusmetį prieš galios padidinimo programos pradžią, 1982 m. liepos mėnesį, Pentagono tyrimų centro agentas L.Ponte savo ataskaitoje pateikė duomenis, kad iš Rusijos teritorijos sklinda radijo signalas, kuris jonizuoja atmosferos viršutinius sluoksnius.

Tai gali daryti įtaką atmosferos srovių judėjimui, pakeisti įprastus sezoniškumus, išprovokuoti atmosferos anomalijas, lygiai tokias pat, kokias liudininkai stebėjo N.Tesla bandymų metu.

Liudininkų teigimu, maždaug dvi savaitės iki sprogimo greta Černobylio jėgainės esančiose gyvenvietėse prasidėjo keisti elektros energijos tiekimo trukdžiai, gamyklose gedo įrengimai, keliuose padidėjo avaringumas. Tomis dienomis greitosios pagalbos ekipažai į iškvietimus važiavo kone dešimtkart dažniau.

Maža to, orai regione tarsi įsišėlo. Atmosferos slėgis staiga krisdavo, paskui taip pat staiga šokdavo. Po daugelio metų slaptuose archyvuose rastose iš kosmoso darytose nuotraukose aiškiai matyti trys anomaliniai debesų dariniai. Vienas jų katastrofos metu buvo tiesiai virš Černobylio elektrinės.

Georgijaus Kopčinskio ir Nikolajaus Steinbergo knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ aprašomi darbuotojų prisiminimai avarijos dieną. Aleksejus Breusas, ketvirtojo energetinio bloko vadovaujantysis inžinierius prisimena, kad avarijos dieną pro savo buto langą Pripetėje pastebėjo pašvaistę virš ketvirtojo bloko.

Šiame internautų nufilmuotame vaizdelyje parodyta, kaip galingas radijo signalas veikia aplinką. Prie didelio galingumo radijo siųstuvo antenos priliesta paprasčiausia žolė gali grodama tiesiog sudegti.

http://englishrussia.com/2012/12/23/listening-to-the-radio-with-help-of-grass/

Pagal žemėlapius matome, kad Černobylio atominė elektrinė buvo tarpe tarp siųstuvo ir imtuvo.

Jeigu V.Brovko buvo teisus ir rusai iš tiesų pasigamino elektromagnetinį ginklą arba nuotolinį elektros energijos siųstuvą pagal N.Tesla brėžinius, tuomet kas galėjo nutikti jei iš siųstuvo siųstą elektromagnetinėmis bangomis energiją priėmė ne imtuvas, esantis už 60 km, bet atomines elektrinės, esančios už 50 km, elektros sistemos dalys? Ar galėjo sovietai atlikinėdami maksimalios galios bandymus su savo naujuoju ginklu netyčia jį panaudoti prieš savo pačių branduolinę jėgainę?

RBMK-1000 tipo reaktoriai, kurie naudojami Černobylyje, Visagino AE ir kitose analogiškose sovietinėse elektrinėse, turi apsauginius špižinius (ketaus) skydus aplink reaktorių. Šie ketaus skydai galėjo indukuoti radiolokacines antenos siųstuvo siunčiamas elektromagnetines bangas į elektros energiją, kuri galėjo išvesti iš rikiuotės kontrolinius prietaisus. Jau nekalbant, kad patys elektros prietaisai galėjo sureaguoti į tokio galingumo bangas.

Galbūt tai lėmė, kad elektrinės personalas avarijos dieną ignoravo prietaisų rodmenis? O gal, paveikti elektromagnetinių bangų, prietaisai tiesiog neveikė? Taip pat tai galėjo turėti įtakos apsaugos sistemų darbui, reaktoriaus aušinimui skirto vandens siurblių darbui, grafito strypų nuleidimo ir paleidimo elektros varikliams, alternatyvios aušinimo sistemai ir vidaus telefoniniams bei radijo ryšiams tarp skirtingų AE skyrių.

1986 m. balandžio 26 d. technologinio proceso ketvirtajame bloke centralizuotos kontrolės ir diagnostinės registracijos programa „Skala“ 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių užfiksavo, kad reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius paspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką „avarinė apsauga 5“.

Turėjo prasidėti reakcijos slopinimas leidžiant į reaktorių procesą stabdančius grafitinius strypus, tačiau po 9 sekundžių „Skala“ užfiksavo įrašą: „nėra srovės 48V“. Jis šifruojamas: „nutrauktas valdymo ir apsaugos sistemos servopavarų maitinimas“. Tai reiškia, kad kontroliuojantys branduolinę reakciją grafitiniai strypai negalėjo būti valdomi.

Avarijos priežastis tyrusios komisijos ataskaitoje nurodoma, kad likus 3 min iki katastrofos dingo ryšys tarp dviejų elektrinės darbą kontroliuojančių skyrių. Vandens siurblių operatorius, nežinodamas, kiek reaktoriuje yra kontroliuojančių grafitinių strypų, nutraukė vandens, skirto reaktoriaus aušinimui, tiekimą. Dėl to perkaito reaktorius ir prasidėjo nekontroliuojama grandininė reakcija.

Legenda apie psichologinį ginklą

Apžvalgininkas Sergėjus Ivlevas 2005 m. spalio 25 d. straipsnyje „О защите от психотронного оружия и опережающем освоении“ trumpai apžvelgė pasaulio naujienas vystant psichotropinį ginklą. Taip pat jis teigė, kad Duga-2 kompleksas galėjo paveikti žmonių psichiką

Vladimiro Brovko teigimu siųstuvo dažnis buvo keičiamas nuo 3 iki 30 mhgz sukuriant vadinam Levinsono efektą. (pavadintas mokslininko Normano levinsono garbei)

Būtina pažymėti, kad visų gyvų organizmų, taip pat ir žmogaus kūnas bei smegenys veikia būtent elektromagnetinių impulsų dėka. Veiksmai priklauso nuo amplitudės ir jos pasikeitimo dažnio. Turint impulsų generatorių ir žinant reikšmes, teoriškai galima paveikti žmones. Elektromagnetiniai impulsai į smegenis jau seniai naudojami psichoterapeutųtam tikrų psichikos sutrikimų gydymui. Tokiais signalais galima nesunkiai sukelti depresiją.

Radiolokacinės sistemos Duga-2 spinduliuojamų bangų dažnis sutampa su žmogaus smegenų dažniu, kuomet žmogus miega.

Ar tai reiškia, kad atliekant maksimalius antenos galios bandymus naktį dirbantis elektrines personalas galėjo būti slopinamas? Ar galėjo elektrinės operatorius atlikti veiksmus, neatsižvelgdamas į prietaisų rodmenis ir techninį reglamentą, dėl to, kad buvo mieguistas ir nepastabus?

Galbūt tai paaiškina, kodėl buvo padaryta tiek žmogiškųjų klaidų, kurios buvo katastrofos priežastimi?

Radiolokacinio komplekso likimas

Po avarijos siųstuvas, esantis šalia Liubeč miestelio, 30 km nuo užterštos zonos, buvo užkonservuotas. O po metų, 1987-aisiais, nuspręsta jį uždaryti. Manoma, kad sprogus ketvirtajam elektrinės blokui, radiolokacinė sistema neteko elektros tiekimo. Oficialiais duomenimis 1998–2005 m. Liubeč kaime esančios antenos buvo demontuotos.

2005 m. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pagal sutartį su JAV perdavė buvusios SSRS raketinės gynybos dokumentus. Buvęs slaptas karinis objektas, esantis sunkiai pasiekiamoje vietovėje, miškuose, oficialiai tapo miestu vaiduokliu, kurį valstybė pasistengė pamiršti. Deja, bet ten vis dar gyvena buvusių kariškių šeimos, kurioms nebuvo pasiūlyta alternatyvių gyvenamųjų vietų.

O koks gi didžiojo imtuvo Černobylis-2 likimas?

Po avarijos karinio miestelio Černobylis-2 civiliai gyventojai buvo evakuoti kartu su visais kitais buvusiaisavarijos zonoje. Kariškiai buvo įsikūrę neva apsaugotose patalpose. 1986 m. liepą objektas buvo dezaktyvuotas nuo radiacijos, tačiau ventiliacijos sistema vėl pritraukė radioaktyvių dulkių. Tada cheminės dezinfekcijos brigada, atvykusi iš tuometinio Leningrado karinio padalinio, tris dienas plovė visą miestelį, nukasė gruntą, tačiau radiacija greitai atsistatė.

Buvo planų pastatyti karinį miestelį netoli Slavutič (už 60 km) ir personalą vežioti, kaip ir į elektrinę. 1986–1987 m. bazės personalas savo jėgomis ne vieną kartą bandė dezaktyvuoti patalpas, bet viskas buvo perniek.

Po avarijos radiolokacinė stotis taip ir nebuvo paleista. 2006 m. balandžio 26 d. ryte bazės vadas Vladimiras Musyecas įsakė bazę uždaryti. Dalį įrangos išvežė ir sunaikino patys kariškiai, dalį susirinko vadinamieji stalkeriai ir pardavė juodojoje rinkoje.